Diagnostikoje plačiausiai taikomas molekulinis PGR metodas,kuris leidžia greitai ir tiksliai nustatyti infekciją pačioje jos pradžioje, vos praėjus kelioms dienoms nuo užsikretimo.

​

Mūsų klinika bendradarbiauja tik su patikimomis ir akreditotomis laboratorijomis.

​

Lytiškai plintačios infekcijos pagal jų sukėlėją skirstomos į bakterines ir virusines .Lytiškai plintančiomis infekcijomis dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių (vaginalinių, oralinių arba analinių) metu. Buitiniu keliu, ypač laikantis higienos reikalavimų, šiomis ligomis neužsikrečiama.

Dauguma lytiškai plintančių infekcijų (sifilis, gonorėja, chlamidiozė ir kt.) yra pagydomos. Virusų sukeliamos infekcijos (ŽIV infekcija, herpesas, genitalijų karpos ir kt.) yra lėtinės ir neišgydomos, tačiau jų eigą galima kontroliuoti.

​

Užsikrėtus, ligos požymiai ne visada atsiranda iš karto. Kartais jie pasireiškia po savaitės, mėnesio ar ilgesnio laiko, o kartais požymių visai nebūna.

​

Pasireiškiantys požymiai: niežėjimas ar bėrimas, paraudimas, skausmas lytinių organų srityje; skausmas šlapinantis, neskaidrus, stipraus kvapo šlapimas; žaizdelės ar pūslelės aplink lytinius organus, prie išangės ar burnoje; spazmai, maudimas pilvo srityje; genitalijų karpos; kraujo pasirodymas po lytinių santykių; išskyros iš šlapimo ir lytinių organų.Tačiau dažnai LPL užsikrėtę asmenys nejaučia jokių simptomų. Pasitaiko, kad užsikrėtęs asmuo pastebi simptomus, kurie greitai pranyksta, arba LPL požymiai pasireiškia po kelių dienų, savaičių, mėnesių.

Pagrindiniai lytiškai plintančių infekcijų simptomai yra:

• išskyros iš šlapimo - lyties organų (moterims jų pagausėja), jų spalva įvairi – nuo geltonai žalsvos iki permatomos paaštrėjęs išskyrų kvapas;

• skausmingas ar deginantis jausmas šlapinimasis;

• žaizdelės ir pūslelės aplink lytinius organus, prie išangės arba burnoje

• baltos apnašos varpoje, vaginoje ar burnoje;

• bėrimai lyties organų srityje;

• padidėję kirkšnių limfmazgiai;

• genitalijų karpos

• skausmingumas kapšelyje, pilvo apačioje;

• kraujo pasirodymas po lytinių santykių.

​

Kai kurios lytiškai plintančios infekcijos gali neturėti simptomų, todėl jas tiksliai diagnozuoti galima tik specialiais tyrimais. LPI tyrimui atlikti imamas mėginys (paimama išskyrų) iš varpos, vaginos ar gimdos kaklelio, kartais iš burnos, išeinamosios angos. Kai kurioms infekcijoms (pvz. sifilio, ŽIV ir kt.) išsiaiškinti imamas kraujas iš venos.

​

Patikimiausias būdas išvengti lytiškai plintančių infekcijų – turėti ilgalaikius abipusiai monogaminius lytinius santykius su asmeniu, kuris žino, kad nėra infekuotas. Riziką užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis sumažina prezervatyvų naudojimas lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu. Neįprastos išskyros iš lyties takų, pūslelės ar opos, bėrimai, niežulys – tai signalas susilaikyti nuo lytinių santykių ir nedelsiant apsilankyti pas gydytoją. Asmuo, vieną kartą persirgęs sifiliu, gonorėja, chlamidioze ir kitomis lytiškai plintančiomis ligomis, gali užsikrėsti vėl.

​

​

LYTIŠKAI PLINTANČIŲ INFEKCIJOS:

​

• CHLAMIDINĖ INFEKCIJA. CHLAMIDIOZĖ  Chamidinė infekcija (sinonimas – chlamidiozė) – tai lab lytiškai plintantai dažnai pasitaikanti infekcija, kurią sukelia bakterija Chlamydia trachomatis. Ši infekcija yra perduodama visų rūšių – vaginalinių, analinių bei oralinių lytinių santykių metu.  Lytiškai aktyvus asmuo gali užsikrėsti chlamidine infekcija ir kuo didesnis lytinių parnerių skaičius, tuo didesnė rizika užsikrėsti. Didžiausią riziką užsikrėsti infekcija turi paauglės ir jaunos moterys dėl nepilnai subrendusio gimdos kaklelio, kuris jautresnis infekcijai.

​

Chlamidinė infekcija žinoma kaip „tyli“ infekcija, nes dažniausiai užsikrėtę asmenys neturi jokių simptomų ar nusiskundimų. Moterims klinikinių požymių būna tik iki 30 proc., vyrams – iki 75 procentų.

​

Pagrindiniai simptomai: susirgimo chlamidioze požymiai pasireiškia praėjus 7–14 dienų po užsikrėtimo. Moterims dažniausiai pasireiškia būdingi simptomai: gleivingos ar pūlingos makšties išskyros, skausmingas šlapinimasis, kraujas po lytinių santykių, skausmai apatinėje pilvo dalyje ar lytinių santykių metu, pagausėjusios menstruacijos. Chlamidinė infekcija iš gimdos kaklelio gali giliau prasiskverbti į šlapimo – lyties organus ir sukelti mažojo dubens uždegiminę ligą (MDU). Tuomet pakyla temperatūra, skauda pilvo apačią.

​

Vyrams chlamidiozė gali pasireikšti baltomis ar skaidriomis išskyromis iš šlapimkanalio (šlaplės), deginimo jausmu šlapinantis. Kartais vyrai jaučia pasunkėjusį šlapinimąsi ar niežulį aplink šlaplės kanalą. Chlamidijos gali patekti į gilesnius vyro šlapimo ir lyties organus ir sukelti sėklidės, sėklidės prielipo uždegimą, pasireiškiantį skausmu kapšelyje, jo padidėjimu. Prasidėjus priešinės liaukos (prostatos) uždegimui, atsiranda maudžiami skausmai kryžkaulio, tarpvietės, kirkšnių, sėklidžių, šlaplės srityse, padažnėja šlapinimasis, ypač naktį, susilpnėja lytinis pajėgumas, gali pakilti temperatūra. Ir vyrams ir moterims, užsikrėtusiems chlamidioze per analinius lytinius santykius, gali atsirasti išeinamosios angos uždegimas (proktitas). Chlamidiozė gali sukelti akių junginės uždegimą (konjunktyvitą), sąnarių skausmus ar jų uždegimą.

​

Visi lytiniai partneriai turėtų būti ištirti ir gydomi kartu. Gydymo metu rekomenduojama susilaikyti nuo lytinių santykių.

​

• GONOKOKINĖ INFEKCIJA. GONORĖJA.  Gonorėja – tai lytiškai plintanti infekcija, kurią sukelia bakterija Neisseria gonorrhoeae, į organizmą patenkanti per gleivines (lyties organų, akių, burnos, tiesiosios žarnos) lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu. Užsikrėtusi gonorėja nėščioji gimdymo metu gonokokinę infekciją gali perduoti savo naujagimiui.

​

Pagrindiniai simptomai: praėjus 3-6 dienoms po užsikrėtimo, vyrams infekcija pasireiškia pūlingomis išskyromis iš šlaplės, deginimo jausmu, skausmu šlapinantis, kartais atsiranda skausmas sėklidėse. Moterims infekcija pasireiškia nežymiais simptomais arba dauguma moterų nejaučia jokių negalavimų. Net jei moterys turi nusiskundimų, jie būna panašūs į šlapimo pūslės ar makšties uždegimą. Dažniausi simptomai moterims – skausmingas šlapinimasis, pagausėjusios ir pakitusios makšties išskyros, kraujavimas tarp mėnesinių. Užsikrėtus gonorėja per analinius santykius, požymiai tiek vyrams, tiek moterims gali pasireikšti išangės niežuliu, šlapiavimu, kraujavimu ar skausmingu tuštinimusi. Gerklėje infekcija pasireiškia skausmu, bet dažniausiai negalavimų nesukelia.

​

Gonorėjai diagnozuoti taikoma keletas laboratorinių testų. Gydytojas iš infekuotos vietos (gimdos kaklelio, šlaplės, išangės ar gerklės) paimą mėginį, kuris yra siunčiamas į laboratoriją ištyrimui. Gydymą skiria gydytojas. Besigydantys asmenys privalo susilaikyti nuo lytinių santykių. Susirgęs asmuo privalo informuoti savo lytinius partnerius, kad jie išsitirtų ir būtų paskirtas reikiamas gydymas. Visi lytiniai partneriai turėtų būti ištirti ir gydomi kartu

​

• LYTINIŲ ORGANŲ HERPESVIRUSINĖ INFEKCIJA. Lytinių organų herpesvirusinę infekciją, arba kitaip žinomą pūslelinę, sukelia 1 tipo ir 2 tipo Herpes simplex virusai (HSV-1 ir HSV-2). HSV-1 dažniausiai pažeidžia burnos ar lūpų gleivinę, HSV-2 – genitalijas (varpą, makštį, gimdos kaklelį), odą apie išeinamąją angą. Oralinių lytinių santykių metu 1 tipo virusas gali pažeisti genitalijas, o 2 tipo – burną. HSV perduodamas sąlyčio (per seiles, pūslelių skystį), gimdymo metu ir lytiškai santykiaujant. HSV-1 infekcija dažniausiai užsikrečiama per sąlytį su pažeista burnos ar lūpų gleivine, HSV-2 infekcija – per pažeistą lytinių organų gleivinę ar gimdymo metu. Didžiausia tikimybė užsikrėsti HSV, jei šia infekcija užsikrėtęs asmuo turi klinikinių požymių – pūslelių. Užsikrėtęs asmuo gali platinti virusą ir neturėdamas ligos požymių.

​

Pagrindiniai simptomai: viruso patekimo vietoje po 2-7 dienų ant paraudusios odos ir (ar) gleivinės atsiranda grupinės skausmingos pūslelės, niežėjimas, deginimas. Jeigu pūslelės (bėrimai) atsiranda lytinių organų srityje, gali būti skausmingas šlapinimasis, padidėti kirkšnių limfmazgiai bei atsirasti bendrų negalavimo simptomų (pakyla temperatūra, atsiranda bendras silpnumas, raumenų, galvos skausmai). Iš pradžių infekcija dėl savo požymių pastebima, vėliau, po 2 ar 3 savaičių, požymiai išnyksta. HSV infekcija gali kartotis, nes užsikrėtus herpeso virusu, jis išlieka organizme visą gyvenimą. Po pirminės infekcijos virusai žmogaus organizme išlieka lėtinės (latentinės) būklės ir aktyvinasi nusilpusiame organizme. Daugumai žmonių virusas periodiškai suaktyvėja, tuomet vėl atsiranda pūslelių ir žaizdelių tose pačiose lytinių organų vietose. Pasikartojantys HSV infekcijos klinikiniai požymiai gali pasireikšti menstruacijų, streso metu, susirgus kokia nors kita liga. Herpes infekcijos klinikiniai požymiai dažniausiai išnyksta savaime.

Nėra medikamentų, kurie sunaikintų virusą ir būtų galima išvengti infekcijos pasikartojimo. Kai herpesvirusinė infekcija pasireiškia kliniškai, gydytojas gali skirti vaistų, kurie sumažina klinikinių požymių trukmę, jų gausumą. Gydymo tikslas – stabdyti viruso dauginimąsi bei stimuliuoti organizmo imunitetą.

​

• SIFILIS. Sifilis – lytiškai plintanti infekcija, kurią sukelia blyškioji treponema (Treponema pallidum), į organizmą patenkanti per gleivines (lyties organų, burnos, tiesiosios žarnos) ar odos smulkius pažeidimus lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu, kai infekuoto asmens odos paviršiuje ar gleivinėje yra bėrimų. Bėrimai dažniausiai būna ant išorinių lyties organų, makšties gleivinėje, tiesiojoje žarnoje, išangėje, taip pat gali atsirasti ant lūpų ar burnoje. Nėštumo metu užsikrėtusi sifiliu moteris gali perduoti infekciją savo naujagimiui. Sifilis neplinta per buitinius kontaktus.

​

Pagrindiniai simptomai: pirminis sifilis dažniausiai pasireiškia viena opa, vadinama šankeriu, ir limfmazgių, esančių kirkšnių srityje, padidėjimu. Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos simptomų praeina nuo 10 iki 90 dienų (vidutiniškai 21 diena). Opa, atsiradusi infekcijos patekimo vietoje, paprastai būna kietu dugnu, apvali, nedidelė ir neskausminga. Retais atvejais gali formuotis ir daugybinės opos kitose kūno vietose (burnoje, ant liežuvio, pažastyse ir kt.). Po kelių savaičių opa gali užgyti savaime, tačiau, jei nepaskiriamas gydymas, infekcija (sifilis) progresuoja į antrinę stadiją. Antrinis sifilis pasireiškia bėrimu, prasidedančiu vienoje ar keliose kūno srityse, praėjus 3-6 savaitėms po pirminio bėrimo atsiradimo ant odos bei gleivinėje. Atsiranda įvairūs neniežtintys bėrimai (rausvos padų ir delnų papulės, išaugos (plačiosios kondilomos) lyties organų gleivinėje, sifilinė angina, baltos dėmelės (dažnai aplink kaklą susidaro „veneros karoliai“), padidėja daugelis limfmazgių (limfadenopatija). Rečiau pluoštais iškrenta plaukai ar atsiranda difuzinis plaukų slinkimas, pažeidžiamos akys. Odos ir gleivinės pažeidimai gali išnykti ir savaime, nesigydant, tačiau liga progresuoja ir vystosi vėlyvasis sifilis, pažeidžiantis vidaus organus. Kol asmuo nejunta jokių sveikatos sutrikimų, o tai gali trukti keletą metų, jam būna latentinis (slaptasis) sifilis.

Infekcija lengvai pagydoma ankstyvosiose stadijose. Besigydantys asmenys privalo susilaikyti nuo lytinių santykių, kol odos ir gleivinių pažeidimai visiškai išnyksta. Susirgęs asmuo privalo informuoti savo lytinius partnerius, kad jie išsitirtų ir būtų paskirtas gydymas. Visi lytiniai partneriai turėtų būti ištirti ir gydomi kartu. Gydymą skiria gydytojas

​

• TRICHOMONOZĖ. Trichomonozė – dažna lytiškai plintanti infekcija, kurią sukelia pirmuonis Trichomonas vaginalis. Trichomonozės sukėlėjas ilgą laiką gali gyventi organizme nesukeldamas jokio negalavimo. Moterims įvairių simptomų pagausėja menstruacijų metu. Užsikrečiama lytinių santykių metu. Moterys, užsikrėtusios trichomonoze, turi daugiau nusiskundimų nei vyrai, kurie dažnai yra nešiotojai.

​

Pagrindiniai simptomai : po užsikrėtimo praėjus 10 – 20 dienų moterims atsiranda gausių balkšvų išskyrų, gleivinė parausta, niežti, šlapinimasis tampa skausmingas, jaučiamas deginimo pojūtis. Vyrams trichomonozė sukelia mažus pakitimus apyvarpės odoje ir/ar šlapimkanalio viršūnėlėje. Gali atsirasti nemalonių jutimų šlapinantis.

​

Gydoma antibiotikais. Siekiant gydymo efektyvumo, patartina visą gydymo laikotarpį nevartoti alkoholio. Lytiniai partneriai turi būti gydomi kartu, nors ir nejaučia jokių negalavimų. Negydoma trichomonozė gali pažeisti šlaplę, šlapimo pūslę, vyrams – priešinę liauką.

​

• VIRUSINIS HEPATITAS B. Virusinis hepatitas B (toliau - VHB) – tai hepatito B viruso sukeltas kepenų uždegimas. Virusinis hepatitas B - užkrečiamoji (arba infekcinė) liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito B virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį. Daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų turi VHB infekcijos serologinių žymenų (t.y. turėjo sąlytį su virusu, bet pasveiko), o 350 milijonų yra lėtiniai VHB infekcijos nešiotojai. Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo zonai – 80 tūkst. žmonių yra lėtiniai VHB infekcijos nešiotojai. Europoje kasmet VHB užsikrečia apie 1 milijonas žmonių. Užsikrėtus VHB, didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, mažesnė kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui B yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi nepasiskiepiję nuo VHB asmenys, gali užsikrėsti šiuo virusu.

​

Hepatito B virusas nustatomas beveik visuose užsikrėtusio žmogaus organizmo skysčiuose. Ypač pavojingas užsikrėtusio žmogaus kraujas ar kiti skysčiai su kraujo priemaiša, sperma, makšties išskyros. VHB kur kas lengviau užsikrėsti nei žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), nes jo infekcinės savybės šimtą kartų didesnės nei ŽIV. Virusinis hepatitas B plinta:

• Per visų rūšių (vaginalinius, oralinius, analinius) lytinius santykius.

• Per kraują: perpilant kraują ar jo produktus; per užkrėstas adatas, leidžiantis narkotikus į veną, atliekant tatuiruotes, veriant auskarus; naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi mašinėle, manikiūriniais reikmenimis.

• Iš motinos vaisiui – užsikrėtusi VHB motina gali perduoti virusą nėštumo ir gimdymo metu.

​

VHB negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.

Labiausiai rizikuoja užsikrėsti VHB infekcija asmenys, turintys daug lytinių partnerių; vartojantys švirkščiamuosius narkotikus; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, stomatologai, akupunktūros specialistai, greitosios medicinos pagalbos medikai); hemofilija sergantys asmenys ir hemodializuojami pacientai.

Pagrindiniai simptomai: 50-60 proc. užsikrėtusiųjų VHB infekcija niekuo nesiskundžia ir jaučiasi gerai, tačiau, nežiūrint į tai, kad nėra jokių klinikinių simptomų, gali užkrėsti kitus. Klinikiniai simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 2-6 mėnesiams po užsikrėtimo. Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, sąnarių skausmas, apetito stoka, pykinimas, kartumas burnoje, karščiavimas, patamsėjęs šlapimas (alaus spalvos), skausmas ar diskomfortas dešinėje pašonėje, akių ir odos pageltimas.

​

Užsikrėtus hepatito B virusu, dauguma ligonių pasveiksta savaime, tačiau apie 8-10 proc. suaugusiųjų suserga lėtiniu VHB arba lieka viruso nešiotojais. VHB nešiotojai dažniausiai neturi jokių nusiskundimų ir nejaučia ligos simptomų. Sergantys lėtiniu virusiniu hepatitu B ar hepatito B viruso nešiotojai turi būti stebimi ir konsultuojami gydytojo, būtina reguliariai atlikti kepenų funkcinius ir kitus tyrimus. Virusinis hepatitas gydomas priešvirusiniais vaistais, kuriuos skiria gydytojas. Gydymas sudėtingas ir apie 40-50 proc. atvejų pasiekiama neblogų gydymo rezultatų: virusas išnaikinamas arba jo koncentracija kraujyje sumažėja ir uždegimas kepenyse aprimsta.

​

• VIRUSINIS HEPATITAS C. Virusinis hepatitas C (toliau – VHC) – tai hepatito C viruso sukeltas kepenų uždegimas. Virusinis hepatitas C - užkrečiamoji (infekcinė) liga. Šios ligos sukėlėjas – hepatito C virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį. Užsikrėtus hepatito C virusu, didžiausia jo koncentracija nustatoma kraujyje, retai aptinkama kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui C yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi gali užsikrėsti šiuo virusu. Skiepų nuo hepatito C viruso nėra. Virusinis hepatitas plinta per kraują, didesnę riziką HCV užsikrėsti lytinių santykių metu turi sergantys kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis, vyrai turintys lytinių santykių su vyrais (VSV), asmenys turintys daug lytinių partnerių, asmenys teikiantys seksualines paslaugas, nenaudojantys prezervatyvų lytinių santykių metu.

​

Pagrindiniai simptomai. Simptomai dažniausiai pasireiškia vidutiniškai praėjus 7 – 8 savaitėms po užsikrėtimo (vidutinis inkubacinis laikotarpis). Kai liga pasireiškia kliniškai, simptomai yra nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, apetito stoka, pykinimas. Kiek rečiau pasitaiko karščiavimas, odos niežulys, dešinės pašonės ar sąnarių skausmai.

​

Virusinis hepatitas gydomas priešvirusiniais vaistais, kuriuos skiria gydytojas.

​

• ŽMOGAUS PAPILOMOS VIRUSINĖ INFEKCIJA. Žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija - tai virusinė, dažniausiai, lėtinė liga, kai šios infekcijos sukėlėjas išlieka latentinėje fazėjė, tačiau veikiant rizikos veiksniams gali sukelti kliniškai įvairius odos, viršutinių kvėpavimo takų, lytinių organų sistemos gleivinių pažeidimus ar galimi ikivėžiniai ar vėžiniai susirgimai. Vienas svarbiausių rizikos veiksnių, sąlygojančių gimdos kaklelio vėžio išsivystymą – ŽPV infekcija lytiniuose takuose. 99 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų yra susiję su genitaline ŽPV infekcija. ŽPV infekcija gali užsikrėsti tiek vyrai, tiek moterys. Šiuo metu žinoma daugiau kaip 200 žmogaus papilomos virusų tipų, iš kurių apie 40 tipų aptinkama lytinių organų gleivinėje.

​

ŽPV plinta:

• Lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu.

• ŽPV plinta tiek per heteroseksualius, tiek per homoseksualius santykius.

• ŽPV galima užsikrėsti visų rūšių ne tik lytinių santykių metu, bet ir bet kokio kontakto su užsikrėtusio žmogaus lyties organais metu.

• Infekuota ŽPV motina virusą gali perduoti vaikui gimdymo metu.

• Kontaktiniu būdu per odą bei gleivinių mikrotraumas.

​

Dažnai ŽPV užsikrėtę asmenys neturi jokių simptomų, tačiau jie infekuoti - viruso nešiotojai, t. y. virusą gali perduoti kitiems. Galima užsikrėsti iš karto ne vienu, bet keliais ŽPV tipais. Daugumai ŽPV užsikrėtusių žmonių nėra jokių simptomų ir jie niekuo nesiskundžia. Maždaug apie 90 proc. ŽPV infekcijos atvejų per pora metų praeina savaime be jokio gydymo. Tais atvejais, kai ŽPV infekcija pasilieka organizme, neretai ji sukelia lėtinį uždegimą ar įvairias sveikatos problemas, kurios priklauso nuo ŽPV tipo. Ilgainiui ŽPV organizme gali sukelti audinių supiktybėjimą ir vėžį. Sveikatos problemos, kurias sukelia skirtingi ŽPV tipai – tai odos ir genitalijų karpos (makšties, varpos, išangės, tarpvietės ir kt.); gerklės, gerklų papilomatozė; makšties, varpos, išangės vėžys; gimdos kaklelio vėžys; tonzilių, liežuvio ir kt. vėžys. ŽPV sukeltomis odos karpomis užsikrečiama tiesioginio kontakto su infekuotu asmeniu metu. Inkubacijos laikotarpis dažniausiai trunka 2-3 mėnesius.

​

Norint išvengti karpų atsiradimo, reikia laikytis asmens higienos - dažnai plauti rankas ir kojas, kasdien keisti kojines, naudotis tik savo rankšluosčiu. Susirgimų genitalijų karpomis, kondilomomis ar kitais ŽPV sukeltais lytinių takų susirgimais mažina saugesnis, atsakingesnis lytinis elgesys, atsitiktinių lytinių partnerių mažinimas, taisyklingas apsaugos priemonių (prezervatyvų) naudojimas lytinių santykių metu.

​

• ŽIV - ŽMOGAUS IMUNODEFICITO VIRUSAS. ŽIV – tai žmogaus imunodeficito virusas.  ŽIV sukelia AIDS – įgytą (akvizitinį) imunodeficito sindromą, pasireiškiantį įvairiomis (oportunistinėmis) infekcijomis, navikais ir kitomis ligomis.

​

ŽIV patekęs į žmogaus organizmą naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), imuninėje sistemoje kontroliuojančius infekcijas. ŽIV infekcijai progresuojant imuninė sistema palaipsniui silpsta ir organizmas tampa nepajėgus apsiginti nuo infekcijų ar ligų. Limfocitai yra pagrindinės specifinio imuninio atsako ląstelės, nes jos vienintelės gali specifiškai atpažinti ir atskirti įvairias svetimas medžiagas, patenkančias į organizmą. Limfocitai lemia organizmo imuninio atsako įvairovę, specifiškumą, atmintį. Limfocitai nuolat cirkuliuoja kraujyje ir limfoje, migruoja į audinius ir limfinius organus. T-limfocitai (arba kitaip vadinama T-ląstelės) savo apvalkalėlyje turi receptorių (CD4), kurie atpažįsta į organizmą patekusius mikroorganizmus (pvz., žmogaus imunodeficito virusą). CD4 receptorius turintys limfocitai dar vadinami CD4 ląstelėmis ar T-helperiais. ŽIV užkrečia žmogaus CD4 ląsteles ir naudojasi jomis daugindamasis (kurdamas savo kopijas). ŽIV infekuoto žmogaus organizme CD4 ląstelės laipsniškai sunaikinamos. Kai šios ląstelės žūva, silpsta infekuoto žmogaus imuninė sistema ir padidėja rizika susirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis ar tam tikromis vėžio rūšimis.

​

ŽIV plitimo būdai:

• Lytinių santykių metu. ŽIV gali plisti per visų rūšių lytinius santykius: heteroseksualius ar homoseksualius, oralinius ir analinius, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs.

• Per kraują (parenterinis): dalijantis užkrėstais švirkštais ar adatomis (pvz., vartojant narkotikus), perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais .

• ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką (perinatalinis, vertikalus ŽIV perdavimo būdas) nėštumo, gimdymo metu arba žindant.

​

ŽIV neužsikrečiama naudojantis tuo pačiu tualetu, baseinu, indais ar per vabzdžių (pvz., uodų, erkių) įkandimus. ŽIV neperduodamas per kasdienius kontaktus, pvz., rankos paspaudimą sveikinantis ar apsikabinant.

​

ŽIV ir AIDS dažnai yra painiojami. ŽIV vadinamas virusas (ŽIV ligos sukėlėjas), kuris, patekęs į žmogaus organizmą, naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), imuninėje sistemoje atliekančius labai svarbų vaidmenį kontroliuojant (įspėjant ar stabdant) infekcijas. ŽIV sukelia ŽIV ligą, kuri turi stadijas.

​

AIDS - įgytas (akvizitinis) imuniteto nepakankamumo sindromas (angl. Acguired Immune Deficiency Syndrome) nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama viena iš AIDS indikacinių ligų. AIDS – tai paskutinė ŽIV ligos stadija.

​

ŽIV ligos stadijos ir simptomai:

• inkubacinis periodas - vidutiniškai trunka apie 3 savaites (kartais 3 - 6 mėnesius). Šiuo laikotarpiu laboratorinių tyrimų rezultatai neigiami.

• ūminės ŽIV infekcijos sindromas – simptomai, panašūs į gripo, pasireiškia maždaug 50 - 90 proc. ŽIV užsikrėtusių asmenų. Simptomai atsiranda praėjus 2 - 4 savaitėms po užsikrėtimo ir gali trukti 1 - 2 savaites. Dažniausi požymiai: karščiavimas, limfmazgių padidėjimas, makulopapulinis bėrimas, raumenų ar sąnarių skausmai, galvos skausmas, viduriavimas ir kiti (panašūs į gripo). Iš ūmios stadijos ŽIV infekcija progresuoja į besimptomę stadiją. (Kodas pagal TLK-10-AM B23.0)

• lėtinė besimptomė infekcija - nuolatinė išplitusi limfadenopatija arba besimptomis užkrėstumas žmogaus imunodeficito virusu Ši stadija vidutiniškai trunka nuo 5 iki 8 metų po užsikrėtimo.

• simptominė ŽIV liga - intensyvėjant viruso dauginimuisi ir silpnėjant imunitetui, didėja ląstelinio imuniteto nepakankamumas, todėl pradeda reikštis ŽIV ligos požymiai. Simptominė ŽIV liga nustatoma labarotoriškai patvirtinus ŽIV infekciją ir diagnozavus vieną iš šių patologijų: bacilinę angiomatozę, kandidozę (burnos, makšties, recidyvuojančią), gimdos kaklelio dizplaziją arba gimdos kaklelio karcinomą in situ; viduriavimą 2 ir daugiau kartų per dieną arba karščiavimą 38,5°C ir daugiau, trunkančius 30 dienų ir ilgiau; liežuvio plaukuotąją leukoplakiją; Herpes zoster 2 ir daugiau epizodus, apimančius daugiau kaip 1 dermatomą; idiopatinę trombocitopeninę purpurą; listeriozę; uždegiminę mažojo dubens ligą; periferinę neuropatiją. (Kodai pagal TLK-10-AM B23.8, B24).

• įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas - AIDS - nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiam asmeniui diagnozuojama  viena iš AIDS indikacinių ligų. ŽIV ligai progresuojant imuninė sistema palaipsniui silpsta ir žmogus tampa neapsaugotas nuo ligų ar infekcijų, nuo kurių sveika imuninė sistema gali apsiginti. Tuomet žmogus suserga AIDS – vėlyva ŽIV ligos stadija. Šioje stadijoje žmogus suserga įvairiais AIDS žyminčiais susirgimais: plaučių uždegimu, kandidoze, vėžiu (pvz., Kapoši sarkoma), limfoma, tuberkulioze (TB), grybelinėmis infekcijomis ir kitomis. Laiku neskyrus ART ŽIV liga baigiasi mirtimi.

​

Vienintelis būdas sužinoti, ar asmuo užsikrėtęs ŽIV, yra ŽIV testas, t. y. tyrimas dėl ŽIV. Šis tyrimas dažniausiai atliekamas paėmus kraujo iš venos ar iš piršto. ŽIV ligai gydyti skiriami antiretrovirusiniai vaistai  slopinantys ŽIV dauginimąsi, tačiau šie vaistai viruso organizme nesunaikina. Pacientai prieš jiems skiriant ART informuojami apie būtinybę laikytis griežto vaistų vartojimo režimo, apie vaistų nepageidaujamas reakcijas, gydymo nepertraukiamumą, viruso atsparumo vaistams vystymosi grėsmę. ŽIV ligą diagnozuoja ir gydo gydytojas. Vieną kartą paskyrus gydymą, vaistus reikia vartoti iki gyvenimo pabaigos. ŽIV užsikrėtusių asmenų sveikatos būklė stebima visą gyvenimą, vadovaujantis užsikrėtusių ŽIV pacientų priežiūros schema. ŽIV ligos gydymo išlaidos yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Pacientas turi teisę pasirinkti ŽIV ligą gydantį gydytoją bei gydymo įstaigą nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

• VENERINĖ LIMFOGRANULOMA. Liga susijusi su lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis. Ji turi keletą pavadinimų. Tarp jų: klimatinis burbulas, gleivinės limfogranulomatozė, Duran-Nicola-Favre liga. Anksčiau ši patologija buvo vadinama „ketvirta venerine infekcija“, nes ji tapo žinoma po sifilio, minkštos chancre ir gonorėjos. Daugeliu atvejų liga yra seksualiai perduodama. Venerinė limfogranuloma atsiranda abiem lytims. Tačiau dažniau tai pastebima vyrams. Venerinė limfogranuloma iš karto nepasireiškia. Kaip ir daugelis infekcinių ligų, liga yra inkubacinis laikotarpis. Jis gali trukti nuo kelių dienų iki 2 mėnesių. Po patogeno patekimo į organizmą per pažeistus audinius, infekcija pradeda plisti per limfinius indus. Chlamidijos greitai dauginasi ir sukelia nekrozę bei audinių uždegimą. Kadangi jie turi afinitetą į limfmazgius, visi šie pokyčiai vyksta ten.

​

Pagrindiniai simptomai: Pirmieji ligos požymiai pasirodo net inkubacijos laikotarpiu. Jiems būdingas karščiavimas, silpnumas, mialgija. Vėliau prisijungia vietiniai infekcijos simptomai. Tuo pačiu metu ant odos ir gleivinės yra išbėrimų pustulų, papulių ir pūslelių pavidalu. Venerinė chlamidinė limfogranuloma dažniausiai prasideda vyrams, turintiems varpos ar koronarinės sulcus. Kartais infekcijos vieta yra apyvarpė. Moterims išbėrimas gali atsirasti ant odos ar makšties odos. Netradiciniuose lytiniuose santykiuose implantacijos vieta tampa: skruostų gleivinė, tonzilės, tiesiosios žarnos sritis. Po kelių dienų bėrimai išnyksta savaime, nepaliekant pėdsakų ar diskomforto. Dėl šios priežasties pacientai dažnai nepastebi, kad jie buvo užsikrėtę. Po 2-6 savaičių pasireiškia limfmazgiai. Jie tampa skausmingais ir padidėja.

​

Reikia prisiminti, kad liga yra labai užkrečiama. Todėl abiejų partnerių gydymą venerine limfogranuloma turėtų atlikti vienu metu. Šiuo metu lytiniai santykiai turėtų būti atmesti. Etiologinis gydymas laikomas antibiotikais. Taip pat būtina laikytis dietos (neįtraukti saldaus, kartaus ir sūraus maisto). Keičiantis komplikacijoms, atliekamos chirurginės manipuliacijos: limfinių indų atidarymas ir drenavimas.

​

• UREAPLAZMOZĖ. Ureaplazma urealyticum bakterija sukelia ureaplazmozę – bakterinės kilmės lytiškai plintančią ligą. Vyrams ji sukelia uretritus – šlaplės uždegimus, o moterims cervicitus – gimdos kaklelio uždegimus. Ureaplazmozės pasireiškimo priežastyse atsižvelgiama į daugelį veiksnių, kuriais mažėja moters imuninė būklė. Mikroorganizmas ureaplasma patenka į žmogaus kūną keliais būdais. Dažniausiai infekcija yra lytiniu būdu perduodama.

​

Ši liga gali būti besimptomė. Retais atvejai gali pasireikšti šie simptomai: deginimas ir skausmas šlapinimosi metu, makšties išskyros, silpnas kraujavimas iš makšties po lytinių santykių, pilvo skausmas, skausmas lytinių santykių metu.

Ligos gydymo metu yra skiriama tausojanti dieta (išskyrus aštrus, sūrus, riebalinius ir kepinius, alkoholį) ir gydymo laikotarpiu draudžiami lytiniai santykiai. Be to, gydymas turėtų būti skiriamas ne tik moteriai, bet ir jos partneriui. Gydymas iš esmės nesiskiria nuo kitų lytiniu būdu plintančių ligų gydymo moterims. Jei liga yra lėta (tai su jais dažniausiai turi susidoroti), tada gydymui naudojami imunostimuliatoriai.

​

• MIKOPLAZMOZĖ. Tai mikoplazmų sukeltas šlaplės, sėklidžių, makšties, gimdos kaklelio, gimdos gleivinės, kiaušintakių uždegimas. Mikoplazmos randamos gerklės, kvėpavimo takų, urogenitalinės sistemos gleivinėse. Mikoplazmoze užsikrečiama dažniausiai lytiniu keliu. Mikoplazmos gana dažnai randamos moterims ir vyrams, kurie serga arba sirgo gonorėja, trichomonoze, nes gonokokai ir trichomonos sudaro palankią terpę mikoplazmozei vystytis. Vyrams mikoplazmos gali būti nevaisingumo priežastimi, trikdydamos spermatozoidų judėjimą.

​

Pagrindiniai simptomai: Mikoplazmozės eiga dažniausiai lėtinė ir besimptomė. Ūmaus periodo metu: atsiranda pūlingų, pagausėjusių išskyrų iš lytinių organų, pasireiškia išorinių lytinių organų niežėjimas, deginimas ir perštėjimas, kartais galima užčiuopti kirkšnies srityje padidėjusius limfmazgius.

​

Mikoplazmozės gydymas - antibakterinis, kurį paskiria gydytojas, atsižvelgdamas į išaugusio ligos sukėlėjo jautrumą tam tikriems antibiotikams. Mikoplazmos dažnai būna atsparios daugumai antibiotikų.

Informacija paimta iš Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro svetainės: http://www.ulac.lt/ligos/L/lytiskai-plintancios-infekcijos